Žadintuvas suskamba jau begalę kartų. 7:45, 8:00, 8:30... Pažadina katės murkimas. Patogiai įsitaisiusi Mažutė garsiai ir godžiai murkia man prie krūtinės. Laikas pradėti dar vieną pirmadienį... Diena... savaitę... Koks skirtumas, neturiu negatyvių emocijų pirmadieniui.

Kambary šilta, o už lango apniūkęs rudenėlis jau greitai prapliūps sniegu. Dieve, kaip aš to laukiu. Jau tiesiog jaučiu. Dievinu laukimą... Beprotiškai subtilus jausmas viskam kam. Trapusir stiprus, nenusakomas.

Išsiropšiu iš savo patalų vėl save keikdama, kad vėl nesėsiu rašyti, kad vėl dieną veltui praleisiu šiandieną ir žadėsiu sau rytojų. Iki pirmosios stotelės – „Virtuvė“ nuseka, tokia pat mieguista kaip ir aš pati, Mažutė. Kava. Dievų gėrimas, kurį vis dar ruošiu tiesiog užpildama tuos 2 šauktelius karštu vandeniu, ir man taip gėda. Ir skonis ne tas. Vieną dieną.... Vieną dieną aš pagaliau nusipirksiu Espresso kavinuką.

Grįžtu atgal nešina puodeliu „Kavos“ ir visą egzistenciją pusmetrio atstumu suliejančiu žvilgsniu bandau rasti akinius. Neįtin mėgstu pastaruosius, su lęšiais jaučiuos ne tokia akla. Bent jau prieš kitus. Nesvarbu.... 

Galvoje skamba vienos dainos intro ir keletas eilučių iš pirmojo stulpelio. Nežinau pavadinimo, tačiau bent jau grupę atmenu. Džiaugiuosi, kad šitaip – bus mažiau nusivylimo ir nesėkmingų paieškų.  Primena paauglystę. Tą  patį laukimą. Kažkas gražaus ir vis dar neišsipildžiusio nten liko ir veržiasi. Arba kaip tik stabdo ir šaukia per greitai nesuagti.

Pasikloju lovą, atsigeriu „kavos“, susirandu mintyse jau visu įmanomu garsumu skambanią dainą ir štai prasidėjo mano pirmadienis. Su laukimu, ilgesiu ir bandymais nesuaugti.

...Tuo tarpu katė pasiutusiai laksto aplink namus ir jai visiškai nesvarbu....

vėl tas jausmas...

Nerandu sau vietos. Kažkas graužia viduje, nerimsta. Ką bedaryčiau – nesijaučiu gerai, laiminga. Trūksta... Rodos viską turiu, bet tai nėra tai ko trūksta. Nėra ramybės, nėra noro, nebemoku džiaugtis. Tiesiog vegetuoju. Toks bevertis egzistuojantis daiktas jaučiuosi.

Rodos, praradau tai, kas teikė džiaugsmą. 

Liepos paskutinioji

Dievinu lietų. Nuo pat ankstaus ryto. Kai jo vėsuma nukloja viską aplinkui ir, tarsi, pristabdo laiko tėkmę. Nuramina. Tokiais atvejais mielai atsikeliu anksčiausiai ryte ir tiesiog mėgaujuosi. Mėgaujuosi vėsuma, garsais ir savaime pačiu faktu,kad pažadino gamta, o ne koks žadintuvas.

Aišku, neatsikratau minčių.Tų pačių. Per daug mąstau apie praeitį, per daug. Tačiau ji mane tenkino... taip ir leidžiu lietingus rytus – skaitinėju Kafką, gurkšnoju kavą, surūkau vieną kitą cigaretę ir vis taip pačiai neramiai laukiu, tarsi kas nors pasikeis...

Kvailutė...

ir vėl viskas tarsi iš naujo...

Tiesiog negaliu. Rodos,seniai  viskas buvo, o iš tiesų vos 2 savaitės praėjo.  Kažko vis lauki, puikiai suvoki,kad yra nesutaisomų dalykų, tačiau vistiek kažko tikiesi. Tau davė sumautų vilčių po tiek laiko ir tu jų įsikibai, kaip kokia dura. Paprasčiausiai tik taip randi sau vietą. Randi ramumą. Bet tai skauda, nes tu žinai, kad tai tik kažkokia tikimybė kažkur ir kažkada, kad greičiausiai tai ir liks tuo. Ir tada pradeda smaguti skausmas, liūdesys.

Atsiriboji nuo visų kiek įmanoma. Ir kažko tikiesi. Bandai sustabdyti skausmą, bet negali. Tu turi fuckin‘ viltį ir laukimą... dalykų, kurie neprognozuojami.

2 savaitės praėjo, o aš baigiu išprotėti. Skauda man. Nereikėjo to susitikimo

Vasario 12 sninga

Vėl naktimis. Tokia jau aš. Visa galva paaugusi, tačiau vistiek širdyje pasilikusi kai ką, kas miela, sava. Įaugę.

Kame esmė? Jausmas. Paprasčiausiai geras jausmas. Kai jautiesi laimingas tuo, ką turi, tuo kas tave supa - namie, darbe, visur, tais, kurie šalia bent 5minutes, bent cigaretės pertraukėlei, tais, kas padeda augti, pasidalina... Laimės jausmas. Toks jausmas, kai atsikeli pirmadienio rytą ir džiaugiesi juo, nesvarbu, kad beveik nemiegojai. Tau gera, norisi šokti. Kai tave džiugina iki virpuliuko dainos, atrašyta žinutė, mažytė sėkmė.

Dabar sninga, o dar ryte džiaugiausi pavasarišku oru. Vasario 12 naktis. Dar 10 minučių. Dideliais kasniais lėtai krinta sniegas. Leidžiasi pavėjui. Mano naujuose namuose prietema. Didelis kambarys beveik be baldų. Sena vos gyva sofa, drabužių kabykla, stalas, kelios skolintos dėžės ir lagaminas atstojantys spintą. Viskas. Tačiau nesijaučia tuštumos. Ir visa tai apšviesta mažos stalinės lempos. Truksta žvakelių ant palangės ir būtų tobula...

Mėgstu kurti jaukumą. Minimalistiškai pilnatvišką. Tačiau dabar teks pastenkinti elektrine prietema. Nesvarbu – paprasčiausiai nemėgstu visiškos tamsos. Prietema paslaptinga....

Puodelis arbatos, pledas ir žvilgsnis pro langą į sniego šokį skambant naujai atrastai muzikai... Dievinu pasaulį stebėti pro langą. Dievinu žiūrėti pro jį kai sninga. Kaip koks katinas. Paprasčiausiai džiaugiesi tuo kas yra. Prisipildai ta akimirka, kurią išgyveni... plauki...

Šiandieną jaučiuosi laiminga...

Recovering'as

Pradedu suprasti, kad tai, kas vyksta, vyksta neatsitiktinai. Tai, kas tuo metu atrodė, kad sugriuvo, prisikelia naujam gyvenimui. F.Nietzsche buvo teisus. Tikrai tikrai. Nėra nieko stipresnio nei noras išgyventi, pergyventi ir įrodyti, kad esi stiprus.

Iš karto: kažkam tai visiškai atrodys nereikšminga, tačiau man tai buvo geras spyris link tapimo stipresne. Kiekvienas esame individualūs ir kiekvienam mūsų skirtingi dalykai suveikia kaip visą griaunantys ir chaosą atnešantys...

Prieš 2 mėnesius viskas pradėjo staiga keistis, atrodė griūva ir nebėra ateities. Daug įtampos, streso. Sunku aprašyti ką išgyveni, nes į žodžius tai netelpa ir kiekvienam tai asmeniška –  kažkam galbūt ir visiškai nereikšminga. Žinoma, kai santykiai griūva skaudu visiems. Man tai buvo pradžia, lėmusi visas kitas nesėkmes. Gal kiek sureikšmintas, tačiau, kaip sako, viena bėda nevaikšto. Susideda viskas ir tada net menkas įvykis virsta didele katastrofa. Taigi, man buvo sunki santykių pabaiga, bandymai, pirmą kartą tokie stiprūs keisti kažką, daryti bet kokia kaina, bet.... nesėkmė... nusineša tiek daug – jausmus, svajones, pasitikėjimą, planus ir tai, ko ČIA net nemanei turėti, kad ir laikinai, kai viską siejai kitur. Skaudu dėl santykių, kad tarsi veltui pasitikėjai, veltui laikas ėjo, veltui dalinai savo paslaptis, save, svajones ir priėmei kitą su begaliniu jausmu...

Tačiau... viskas praeina. Kaip greitai, ką daryti, kas padės? Atrodo, visko griebiesi, visų klausai, bet niekas netinka. Dariau daug nesąmonių, tačiau vieną aišku – PERGYVENTI. Pergyventi tai kas atsitiko. Savaip, asmeniškai, tik taip, kaip tau to reikia. Niekas nepadės pašalinis, nes tai yra TAVO PATIES, ir TIK TU PATS tai turi pereiti, kad galėtum nurimti...

Buvo daugiadienių – matyt to taip pat reikėjo, nors dabar skeptiškai  tai žiūriu. Buvo streso ir nervų. Nemiegotos naktys, prabliautos akys, praleistos paskaitos, egzaminai, nes tiesiog negali. Nes tau skauda, nes tau nieko neliko, nes nėra laiko ramiai išgyvent visko. Supranti, kad reikia išsilaikyti egzaminus, o mokytis neeina, supranti, kad reikia susirasti darbą ir butą per 2 savaites, nes imsi akademines atostogas ir tave išspirs iš bendrabučio...  galų gale reikės valgyti. O grįžti į namus tikrai nėra geriausia mintis. Atrodo, neįmanoma, bet tik todėl, kad sėdi „ant emocijų“, nes negali susiimti, nes ateina laiškas – neišlaikytas egzaminas, ateina sąskaita kosminė, o pinigų nėr, ateina dar kokia nors žinia. Ir taip muša muša muša kai bandai atsitiesti. Atrodo taip. Blogiausia, neturi su kuo kabėti, nes visi guodžia, o tu supranti, kad nuo „viskas bus gerai“ tave ne tik vemti verčia, bet ir nepadės.

Galiausiai vieną dieną atsikeli ir 0 REAKCIJOS. Paprasčiausiai tuščia vidui – išverki viską, iškalbi ir nebebaisu pasitikti ateitį. Tada pasiimi lapą susirašai savo mažus dienos tikslus, vėliau kitame savaitės, dar kitame ilgalaikius ir pirmyn.

Ta proga, turiu darbą, anglų kalba. Ir kas galėjo patikėti! Žinoma, ieškausi kito, reiktų dar vieno..... Išsilaikiau egzaminus, rašau savo bakalaurinį, pratęsiau bendrabučio sutartį, susiradau naujų draugų. Mokausi. Man gera, kad turiu palaikančių mane žmonių, man gera, kad jie mane supranta. Man gera, kad yra taip, kaip yra dabar. Pagaliau jaučiuosi laiminga, pagaliau jaučiuosi laisva sau ir... jaučiuosi stipresnė. Myliu savo žmogučius, žinau, kad jie myli mane ir man to gana. Džiaugiuosi, kad atsitiesiau.

Ačiū už dužusias viltis, sugriautą ateitį ir skaudulius.